2020.11.10

Aplinkosauga įmonių kišenėse pradegina didžiules skyles

Artėja itin svarbus metas gamyba ir importu užsiimančioms įmonėms – ūkinės veiklos taršos deklaravimo ir mokesčių mokėjimo laikotarpis. Įmonės „Baltic Recycling Group“ vadovės Ievos Redikaitės teigimu, dėl teisinių aplinkosaugos įstatymų nežinojimo arba paprasčiausiai neteisingo apskaitos vykdymo naudojant GPAIS, didelė dalis Lietuvos bendrovių sumoka per daug mokesčių.

Aplinkosauga per dažnai užsiima to neišmanantys

Pasak I. Redikaitės, dažnai įmonės bando sutaupyti ir rūpinimąsi aplinkosauga ir jos apskaitą perduoda buhalteriams ar kitiems žmonėms, kuriems tai tikrai nėra prioritetas. „Problema tame, kad taip bandant sutaupyti, įmonės iš tiesų dažnai ilgainiui išleidžia daug daugiau. Nors buhalteriai išmano įprastos apskaitos, įskaitant GPAIS ir įprastų mokesčių mokėjimo niuansus, aplinkosaugoje vien per paskutinius metus yra bent 5 pasikeitimai, kurie turėjo įtakos apskaitai ir taršos mokesčio dydžiui. Deja, buhalteriams tokie pokyčiai nėra lengvai suprantami – aplinkosauga yra nuolatinis domėjimosi ir informacijos rinkimo procesas apie esamus ir planuojamus pakeitimus apskaitų rengimui, todėl asmuo, galintis šiai sričiai skirti tik nedidelę dalį laiko, kokybiškai tokio darbo atlikti negali“, – pasakoja ji.

Nevaldomi atliekų tvarkytojai naudojasi situacija

Dėl vieno iš tokių permokėjimo scenarijų galima kaltinti ne tik įmonių pasirinkimą aplinkosaugą perduoti ne aplinkosaugininkams, bet ir „kreivą“ atliekų tvarkymo sistemą. Kas yra komunalinės atliekos? Panašu, kad tiksliai į šį klausimą atsakyti negali niekas: „Kiekvienas atliekų tvarkytojas šią teisiniuose aprašuose gan plačiai apibrėžtą sąvoką supranta savaip. Tad dažnai nutinka taip, kad visos atliekos, kurios atkeliauja ne iš bendrų naudojimo ofiso patalpų, atliekų tvarkytojų yra priskiriamos gamybinėms atliekoms“, – apie klientų patirtis kalba „Baltic Recycling Group“ vadovė. Vilniaus miesto savivaldybėje labai dažnai atliekų tvarkytojai, įvertinę atliekų sudėtį, komunalinių atliekų statusą pakeičia į gamybinių atliekų. Tokiu atveju įmonei tenka išsivežti atliekas, suderinus sąlygas su atliekų tvarkytoju ir už tas atliekas sumokant kaip už gamybines. Tai reiškia, kad dažnai už komunalines atliekas mokama du kartus: kartą – savivaldybei už bendrovės turimą patalpų plotą, o kitą kartą – tiesiogiai pačiai atliekų tvarkymo bendrovei už „gamybinių“ atliekų išvežimą. Dažnai pasitaikantis panašus atvejis – visų atliekų priskyrimas ir ženklinimas kaip komunalinių atliekų. Statistika rodo, kad net 70 proc. komunalinių atliekų, kurias pateikia įmonės, iš tiesų yra antrinės žaliavos. „Už jų išvežimą ir apdorojimą mokėti nereikėtų, jei įmonės gautų pakankamai informacijos apie atliekų rūšiavimą, būtų šviečiama visuomenė ir atliekų tvarkytojai sudarytų palankias sąlygas  rūšiuoti“, – paprastą sprendimą siūlo I. Redikaitė.

Europadėklų apskaita suklaidina dažną

Kitais atvejais trūksta paprasto apskaitos proceso paaiškinimo. Geras pavyzdys – ES rinkai sukurtas europaldėklų standartas. Šie padėklai yra standartizuoti ir sukurti taip, kad rinkoje išliktų iki galutinio sudėvėjimo. Visgi, įmonės neretai europadėklus paprasčiausiai „pameta“ bei negali numatyti tolimesnės europadėklo naudojimo eigos. Būna, kad įmonės jas sudegina, jų darbuotojai padėklus pasisavina arba bendrovės atiduoda europadėklus savo klientams be jokių priėmimo-perdavimo aktų ar kitų dokumentų. Tokiu atveju yra mokamas taršos mokestis, tarsi europadėklas buvo realizuotas rinkoje. Kad netektų mokėti, yra būtina turėti dokumentus, kurie nurodytų, kur padėklas keliavo toliau. 9 iš 10 įmonių nežino, kad parduotiems ar atiduotiems europadėklams, turintiems perdavimą įrodančius dokumentus, taršos mokesčiai, tokie kaip padėklo išleidimo į rinką, nėra taikomi.

„Savų reikmių“ sąvoka irgi ne iki galo suprantama

Pasak I. Redikaitės, įmonės neretai pamiršta arba nesupranta ir „savos reikmės“ sąvokos, kuri leidžia atskirti importinių pakuočių srautą nuo Lietuvoje pirktų prekių pakuočių ir/ar pakuočių, naudojamų įmonės viduje. Pavyzdžiui, už Lietuvoje pirktų prekių pakuotes mokėti nereikia, kaip ir už įmonės viduje naudojamas pakuotes, tačiau jei pakuotės atlieka susidarė nuo importinių prekių, mokestį mokėti tenka. Jį galima susimažinti, perkant pakuočių atliekų sutvarkymą savo reikmėms įrodantį dokumentą iš atliekų tvarkytojų. Mokestis už minimus įrodančius dokumentus yra mažesnis nei mokestis valstybei. Vėlgi, aplinkosaugos ekspertai paprastai tai žino, tačiau ne kiekviena įmonė tokį turi. Kai kurie pamiršta ir tai, kad „savų reikmių“ atliekų sutvarkymo užduoties kiekis yra 80 proc., o ne 100 proc., o tai leistų sutaupyti dar 20 proc. mokesčių. „Tuo tarpu bendrovės, net ir turinčios savo aplinkosaugininkus, dažnai priduoda ir deklaruoja visą kiekį atliekų ir perka įrodančius dokumentus visam surinktam atliekų kiekiui, nors užduoties įvykdymui pakaktų ir 80 proc. nuo viso deklaruoto kiekio. Skaičiai rodo, kad tokias klaidas daro ir didelės įmonės, o tarp mažų-vidutinių verslų tai yra itin dažnas atvejis“, – dar vieną dažną atvejį apibūdina „Baltic Recycling Group“ vadovė.

Visas naujoves susekti yra be galo sunku

Mūsų šalies aplinkosaugos įstatymuose kasmet atsiranda bent po kelias naujoves. Kadangi dažnoje įmonėje aplinkosauginiams reikalams tvarkyti yra pasamdytas tik vienas specialistas arba tuo užsiima tik finansinius reikalus išmanantis buhalteris, visas naujoves, įskaitant GPAIS žinoti yra beveik neįmanoma. Kiekvienam galimam scenarijui apgalvoti bendrovės turi paprasčiausiai per mažai laiko ar žmogiškųjų resursų. Ironiška tai, kad jų trūksta būtent dėl taupymo, bet galiausiai už atliekas ir taršą sumokama daugiau nei planuota. Plačiau: https://www.vz.lt/pramone/2020/11/09/aplinkosauga-imoniu-kisenese-pradegina-didziules-skyles#ixzz6dO3rVoir